Muitai ir jų samprata. Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų.

Tarptautinė prekyba ypač sparčiai pradėjo plėtotis 20 a. Prekių struktūroje gerokai padaugėjo pramoninių prekių pirmiausia mašinų ir įrangospaslaugų be tradicinių, pavyzdžiui, transporto, kredito, turizmo, atsirado daug naujų, pavyzdžiui, informacinių technologijų paslaugos, konsultavimas, lizingasprekyba licencijomis ir patentais.

Tarptautinė prekyba — pati seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių forma tarp valstybių. Su prekyba vystėsi ir prekybos politika, todėl jau nuo senovės įvairios valstybės bandė daryti įtaką šiai veiklos sričiai.

Dažnai tokius argumentus suformuoja politiškai svarbūs nekonkurentabilios produkcijos gamintojai, visos muito teikiamos naudos.

Kiekybiniai apribojimai Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus — kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Dauguma kurių, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Kiekybiniai apribojimai — administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti.

Kiekybiniai apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą.

Užsienio prekyba

Į kiekybinius apribojimus įeina kvotos, licencijos ir savanoriški susitarimai. Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma kvotos arba kontingentas. Šios dvi formos reiškia beveik vieną ir tarptautinės prekybos sistemos formas patį.

Skirtumas tas, kad kontingentas dažniau naudojamas sezoninėms kvotoms apibūdinti. Kvota — kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.

Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt.

Dažniausiai individualios kvotos kontingentai būna sezoniniai, t. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija. Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Kita vertus, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

Licenzijavimas Glaudžiais susijęs su kvotomis, kitas vyriausybės išorinis ekonomikos veiklos reguliavimo būdas, vadinamas licenzijavimu. Licenzijavimas — išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.

Licenzijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besuvystančių, valstybės importo reguliavimo tikslu.

Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose. Užslėpti prekybos politikos metodai Kartu su kiekybiniai metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystosi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų prekybos kelyje.

Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas. Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą. Iš jų: 1. Techniniai apribojimai — užslėpti prekybos politikos metodai, atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt.

Normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai — reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimo ir daugelis kitų. Vidaus mokesčiai ir rinkliavos — užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų.

Viena svarbiausių tarptautinio bendradarbiavimo formų. Ją sudaro visų pasaulio šalių užsienio prekybos eksporto ir importo visuma. Senovėje, vyraujant natūriniam ūkiui mainytasi nedaugeliu prekių papuošalaisprieskoniaisginklais, kai kurių rūšių žaliavomis ir kitomis.

Mokesčiai uždedami pagrindine importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai akcizas, pardavimo mokestis, PVM arba netiesioginiai rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. Vidaus mokesčiai ir rinkliavos investavimo kriptovaliutomis diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami.

Jei vidaus apmokestinimo taisyklės vienodos kaip nacionalinėms prekėms, tarptautinės prekybos sistemos formas ir importuojamoms, tai tokia politika gali būti apžvelgiama kaip vienodų, kokybės ir kainų konkurencijos, sąlygų politikai. Daugeliu atveju vidaus mokesčiai savo kaina viršija importo muitų dydį ir be to, jų dydis gali keistis priklausomai nuo vietinės rinkos vidaus konjunktūros padėties.

Vyriausybinių pirkimų politika — užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.

Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas — užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje.

Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo.

Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus norint išvengti gamybos persikėlimo į besuvystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo lygį. Galima teigti, užslėpto protekcionizmo metodai naudoja įvairius nemuitinės tipo apribojimus, įvedamus prekybos kelyje centrinės vyriausybės ir net vietinių organų. Į šį skaičių įeina techniniai apribojimai — reikalavimas laikytis nacionalinių standartų, importuojamos produkcijos kokybės sertifikatų gavimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės, nustatytų sanitarinių — higieninių normų; vyriausybiniai vyraujančių vietinių prekių užpirkimo ir diskriminacija kitų šalių prekėms; vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas, tikslu palaikyti užimtumą ir apriboti importą.

Finansiniai prekybos politikos metodai Siekiant apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio drauge su kiekybiniai ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais, tarptautinės prekybos praktikoje naudojami tarptautinės prekybos sistemos formas metodai.

Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo, pakėlimą tarptautinėje rinkoje. Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, o taip pat ir privataus sektoriaus — pačių eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų. Eksporto finansavimą kaip prekybos politikos metodą reikia skirti nuo eksportinių importinių operacijų finansavimo ir kreditavimo, atliekamo atstovaujamų apyvartinio kapitalo bankų konkrečių komercinių sandorių atlikimui.

Finansavimas, kaip prekybos politikos metodas numato diskriminaciją prieš kitų šalių kompanijas savo valstybės gamintojų ir eksportuotojų naudai. Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos Jei valstybė mano, kad nacionalinių gamintojų eksporto stimuliavimas yra būtinas, tai ji gali viena ar kita forma teikti jiems subsidijas iš biudžeto. Subsidija — piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją.

1. Tarptautinės prekybos politikos formos
2. Tarptautinės prekybos formos - gerbuviai.lt
3. Akcijos su opcionais
4. Geriausia 5 minučių dvejetainių opcionų strategija

Subsidijų išmokos skirstomos į: 1. Tiesiogines — betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai.

Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką.

tarptautinė prekyba - Visuotinė lietuvių enciklopedija

Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės — aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

Netiesiogines — užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan. Subsidijos gali būti teikiamos kaip konkurentabilių su importinėm, prekių gamintojams, taip ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams.

Tarptautinės prekybos politikos formos

Gamintojams abejais atvejais subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno. Vidinė subsidija — labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas ir diskriminacijos prieš importą, numatantis prekių, konkuruojančių su importinėmis šalies viduje, finansavimą iš biudžeto. Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota, bet dėka mažesnių nuostolių nacionalinei ekonomikai.

Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.

Specifiniu vidinės subsidijos atveju yra importo subsidijavimas, kurios buvo būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms šalims metų pradžioje esant pereinamajai ekonomikai. Importo subsidijavimo būtinumas buvo iššauktas pirmiausia dirbtino, nacionalinės valiutos keitimo, kurso, palaikymo atsisakymo ir perėjimo prie plaukiojančio valiutos kurso.

Todėl užkelti valiutos kursai smarkiai krito, padarydami daugelio šalių prekių importą, būtiną šalies ekonominiam vystymuisi palaikyti, neįmanomu, kadangi šios prekės tapo labai brangios vietos pirkėjams. Galiausiai, vyriausybės buvo priverstos finansuoti dalį importo biudžeto sąskaita, teikiant importo subsidijas importuotojams. Dažnai šalys ne tik subsidijuoja atskiras šakas, konkuruojančias su importu, bet ir teikia subsidijas eksportuotojams. Eksporto subsidija — finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą.

Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms.

Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita.

Tarptautinės prekybos formos

Tai taikytina tik importuojamų prekių muitams, kadangi valstybė  jais siekia apsaugoti vietinių gamintojų prekes nuo uţsienio gamintojų prekių konkurencijos. Balansavimo funkciją. Ją vykdo muitai eksportuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas, arba prekėms, kurių kainos vidaus rinkoje yra žemesnės negu pasaulinėje rinkoje.

Muitai turi ir neigiamas pasekmes — stabdo ekonomikos vystymąsi, kadangi mažina tarptautinės prekybos apimtis. Muitai gali būti suskirstyti pagal šiuos kriterijus pagal kilmę, pagal prekių kryptį, tikslą, taikymą, pagal apmuitinimo pagrindą, apmuitinimo laiką.

Muitų tarifai, tai yra muitų skaičiavimo būdai, yra skirstomi į specifinius, vertybinius bei mišrius.

Vis labiau liberalizuojant tarptautinę prkybą, mažesniu mastu taikomos tarifinės priemonės, tačiau didesniu - netarifinės prekybos priemonės, kurios tampa prekybos kliūtimis ir gali kelti grėsmę užsienio prekybai realizuoti. Muitų tarifai ir tarifinės kvotos.

Taikoma pagal įsipareigojimus PPO, taip pat įsipareigojimai pagal preferencines sutartis laisvosios prekybos ir muitų sąjungos sutartyspagal bendrosios preferencijas besivystančioms šalims bei vidinius poreikius ir konkurencingumo padėtį. Techninės kliūtys prekybai.

Netarifiniai apribojimai taikomi siekiant įvairių tikslų. Apsaugoti gyventojų sveikatą ir gyvybę. Apsaugoti aplinką gyvūnų, augalų, sėklų vežimo apribojimai ir pan. Apsaugoti visuomenės moralę narkotinių medžiagų, alkocholio vežimo apribojimai. Apsaugoti kultūrą. Užtikrinti nacionalinį saugumą.

• Prekyba vienaip ar kitaip liečia kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip jis gyvena.
• Užsienio prekyba | Ekonomikos ir inovacijų ministerija
• Nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.
• Tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai | gerbuviai.lt
• Socialinės strategijos variantai
• Bsz dvejetainis variantas
• Kaip akcijų opcionai veikia jav
• Individualus darbas.

Apsaugoti valstybės ekonominius interesus. Radžiukynas, Valstybė protekcionistinę politiką vykdo įvairiomis priemonėmis.

Mokesčių apskaita: Pridėtinės vertės mokestis

Naudota literatūra.